7 Viktoro Franklio principai, padėsiantys atrasti prasmę ✍

7 psichiatro Viktoro Franklio principai, padėsiantys atrasti prasmę darbe ir asmeniniame gyvenime

Ar kada pagalvojote, kaip svarbu kiekviename savo darbe įžvelgti prasmę? Visame pasaulyje garsaus psichiatro Viktoro Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“ įkvėpė tūkstančius atrasti veiksmų vertę net tada, kai tai atrodo visiškai neįmanoma.

Leidykla „Vaga“ pranešime žiniasklaidai kviečia skaitytojus susipažinti su autorių Alex Pattakos ir Elaine Dundon knyga „Savų minčių kaliniai“: Viktoro Franklio principai, padėsiantys atrasti prasmę gyvenime ir darbe“.

„Išgyvenęs nacių koncentracijos stovyklas per Antrąjį pasaulinį karą, Franklis tapo žinomas dėl įsitikinimo, kad galutinė laisvė pasirinkti savo požiūrį ir atsaką į mus ištikusią situaciją, nepriklausomai nuo to, su kokiais gyvenimo iššūkiais susiduriame, priklauso mums.

Frankliui kalint, iš jo buvo atimta daugybė dalykų: žmona, šeima, tapatybė (šią pakeitė numeris), drabužiai, sveikata ir judėjimo laisvė. Tačiau Franklis suvokė, kad nepaisant to, kas dėjosi aplinkui, jis išlaikė gebėjimą pasirinkti, kaip vertins situaciją, o kartu ir savo atsaką į ją.

Franklis suvokė esąs atsakingas už prasmės suradimą susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir, svarbiausia, už tai, kad netaptų savų minčių kaliniu. Iš esmės, pasirinkęs nebūti pasyvia aplinkybių auka, jis taikė aktyvų prasmės paieškų metodą. Panašiai ir mes visi turime galimybę reaguoti į pasitaikančius iššūkius, pasitelkdami gebėjimą rasti prasmę“, – teigia knygos autoriai.

„Savų minčių kaliniuose“ skaitytojas susipažins su septyniais esminiais žingsniais, kurių pats Franklis nebuvo suformulavęs, tai, tyrinėdami intelektualinį psichiatro palikimą, padarė knygos autoriai: „Franklis sukūrė logoterapiją – prasme pagrįstą humanistinį psichoterapijos metodą, apimantį daugybę įžvalgų, įskaitant ir laisvę pasirinkti savo požiūrį.

Peržiūrėjome gausų Franklio knygų, straipsnių, pranešimų ir susijusių darbų rinkinį ir išskyrėme pagrindinius aspektus, septynis svarbiausius principus, padėsiančius jums surasti prasmę. „Laisvė pasirinkti savo požiūrį“ – tik vienas iš septynių principų, kuriuos pristatome šioje knygoje. Taip pat pateikiame konceptualų pagrindą ir praktines gaires, kaip nagrinėti jūsų pačių klausimus apie prasmę.

Šioje knygoje siekiame įnešti prasmės į darbą ir darbovietę. Darbą apibrėžiame labai plačiai, todėl pateikiamos idėjos tinka daugeliui žmonių: tiek samdomiems darbuotojams, tiek savanoriams; visuose sektoriuose ir srityse dirbantiems žmonėms; individams, pradedantiems darbo paieškas arba naują karjerą; keičiantiems darbus, taip pat pensininkams.

Ši knyga parodo, kaip apskritai veikia Franklio principai, kodėl juos galima pasiekti ir su darbu nesusijusiame kontekste. Pavyzdžiai, istorijos, patarimai, klausimai, iššūkiai ir kitos praktinės priemonės padės jums pritaikyti Franklio idėjas, siekiant surasti savo pačių kelią į prasmę darbe ir asmeniniame gyvenime. <…>

Nors kūrybinis Franklio palikimas gausus, savo mokymų jis nesutraukė iki septynių pagrindinių principų. Tai mes suformulavome geriausiai šiuos mokymus atspindinčius septynis principus“, – knygos koncepciją pristato Dr. Alex Pattakos ir Elaine Dundon.

Pagrindiniai gyvenimo prasmės atradimo principai yra šie:

1. Laisvai rinkitės savo požiūrį. Visose situacijose, kad ir kokios jos beviltiškos atrodytų ar iš tikrųjų būtų, jūs visada galite pasirinkti savo požiūrį.

2. Išpildykite savo valią siekti prasmės. Autentiškai atsidėkite prasmingoms vertybėms ir tikslams, kuriuos tik jūs galite įgyvendinti.

3. Aptikite akimirkų prasmę. Tik jūs patys esate atsakingi už savo gyvenimą suvokdami, kad prasmė glūdi visose akimirkose ir prisiimdami atsakomybę už savo išskirtinį egzistencijos audinį.

4. Neveikite prieš save. Nesusitelkite vien į ketinimą ar padarinius, kad jūsų veiksmai neprieštarautų siekiamam rezultatui.

5. Pažvelkite į save iš šalies. Tik žmonės pasižymi gebėjimu pažvelgti į save iš šalies, pasitelkdami išskirtinį žmogišką bruožą – humoro jausmą.

6. Pakeiskite savo dėmesio centrą. Nukreipkite dėmesį nuo probleminės situacijos į ką nors kita ir tobulinkite savo gynybos mechanizmus, padedančius tvarkytis su stresu ir permainomis.

7. Perženkite save. Skleiskite darbe žmogiškumo dvasią, nukreipdami savo dėmesį į ką nors didesnio už save ir pajuskite su tuo ryšį.

„Franklio istorija, kaip jis pats surado motyvacijos gyventi, nepaisydamas siaubingų nacių koncentracijos stovyklų sąlygų – tai palikimas, galintis kiekvienam padėti surasti gilesnę, turtingesnę prasmę savo gyvenime. Mano tikslas ir viltis – jog knyga „Savų minčių kaliniai“ plėtos Franklio idėjas apie prasmę gyvenime ir darbe, taip prisidėdama prie jo transformacinį poveikį turinčio palikimo, kad jis nebūtų pamirštas“, – sako Alex Pattakos.

Šaltinis

Nuotraukoje: Viktoras Franklis

KOMENTARAS ✍ 

Kai Viktoras Franklis tampa „prasmingo darbo“ autoriumi, arba – kas čia nutiko iš tikrųjų?

Pastaruoju metu vis dažniau pasirodo tekstų, kuriuose Viktoro Franklio mintys ir jo logoterapija pristatoma kaip aiškūs principai, padedantys „atrasti prasmę darbe ir gyvenime“. Skamba patraukliai. Aišku, pritaikoma, įkvepia.

Tačiau būtent čia ir slypi problema. Ne todėl, kad šie principai būtų klaidingi. Ne todėl, kad jie būtų blogi. O todėl, kad jie nėra tai, apie ką iš tikrųjų kalbėjo Franklis.

Tai – labai svarbus niuansas, kurio dauguma skaitytojų nepastebi. Ir būtent dėl to gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog supratome Franklį, nors iš tikrųjų susidūrėme su jo idėjų supaprastinta, „organizacinei kultūrai“ ir savipagalbos logikai pritaikyta versija. Tai popsinis Franklis, ne egzistencinis, koks jis buvo iš tikrųjų.

Mano noras – kad egzistencinis gylis nebūtų maišomas ir tapatinamas su “self-help” popsine psichologija (kuri nėra visai nereikalinga ir gali padėti įvairiems žmonėms įvairiose situacijose), todėl ir šis komentaras skirtas tam, kad pamatytume skirtumą ir atpažintume, kur yra savipagalbos, nuotaikos ir santykių gerinimo rinkinys, o kur – tikri ir gilūs egzistenciniai klausimai.

Kodėl tai svarbu? Todėl, kad žmogus, iš tikrųjų ieškantis atsakymų į savo giliausius egzistencinius klausimus, kartais gali apsigauti tokiu rinkiniu, manydamas, kad čia jau visa galima pagalba, kai iš tiesų taip nėra.

Franklio kalbėjimo lygmuo ir šių „principų“ lygmuo nėra tas pats

Franklis kalba apie žmogaus santykį su būtimi, kančia, atsakomybe ir prasme. Straipsnyje aprašyti principai kalba apie žmogaus santykį su savo požiūriu, stresu, darbu ir savijauta.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo artima. Tačiau filosofiškai tai – skirtingi lygmenys.

Frankliui prasmė yra ontologinis faktas – kažkas, kas egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų savijautos. Šiame tekste prasmė tampa psichologine strategija – būdu geriau jaustis, geriau susitvarkyti gyvenimą, savo nuotaikas, darbinę atmosferą, geriau funkcionuoti. Ir būtent čia prasideda esminis poslinkis.

„Laisvė pasirinkti požiūrį“ be atsakomybės

Franklis iš tiesų kalbėjo apie paskutinę žmogaus laisvę – pasirinkti savo laikyseną, kai tu tiesiog nebeturi jokios kitos galimybės rinktis. Tačiau jis tai visada siejo su kitu žodžiu, kuris šiame tekste beveik išnykęs: atsakomybė.

Frankliui tai nėra savireguliacijos technika ar emocinio atsparumo įrankis. Tai – laikysena atsakomybės prieš gyvenimą akivaizdoje. Kai ši atsakomybė išnyksta, lieka tik „rinkis požiūrį, kad nebūtum minčių kalinys“. Tai jau skamba kaip psichologinė savipagalba, o ne egzistencinė filosofija.

„Valia prasmei“ virsta į „rinkis prasmingus tikslus“

Franklis kalbėjo apie valią prasmei kaip apie žmogaus atsaką į pasaulio keliamą klausimą. Čia tai tampa raginimu pasirinkti prasmingus tikslus. Tai labai arti savirealizacijos retorikos, kurios Franklis vengė. Jis beveik nekalbėjo apie „savo tikslų pasirinkimą“. Jis kalbėjo apie tai, kad situacija reikalauja atsako iš tavęs. Skirtumas subtilus, bet labai svarbus: čia žmogus ieško prasmės, o Franklyje prasmė ieško žmogaus.

Pavojingiausia vieta: „prasmė glūdi akimirkose“

Franklis nesakė, kad prasmė „glūdi akimirkose“. Jis sakė, kad kiekviena situacija užduoda tau klausimą. Tai nėra tas pats. „Prasmė akimirkoje“ skamba raminančiai, o „Atsakyk į tai, ko ši situacija iš tavęs reikalauja“ – jau skamba daug sudėtingiau.

Pirmu atveju tu ieškai kažko malonaus ar įkvepiančio, antru – tu privalai susidurti su realybe, kuri, galbūt, nebus nei maloni, nei įkvepianti.

Logoterapijos technikos tampa „gyvenimo principais“

Humoras, dėmesio perkėlimas, savistaba – visa tai Franklis naudojo kaip terapines priemones neurozių gydymui. Šiame tekste jos pristatomos kaip universalūs gyvenimo principai. Įrankiai tampa filosofija. Tai panašu į situaciją, kai iš chirurginių instrumentų sudaromas „gyvenimo įrankių rinkinys“. Žinoma, jie veikia, tačiau jie ne tam buvo sukurti.

Didžiausias skirtumas: kam skirta prasmė?

Šiame tekste prasmė yra – būdas geriau susitvarkyti su gyvenimu, tuo tarpu Frankliui prasmė yra – priežastis, dėl kurios apskritai verta būti. Tai radikaliai skirtingos vietos.

Franklis nekalbėjo apie tai, kaip gyventi prasmingiau. Jis kalbėjo apie tai, kaip gyventi taip, kad būtum vertas šios situacijos, net jei ji siaubinga, net jei ji beviltiška.

Kodėl atsiranda tokia „darbo prasmės“ Franklio versija?

Nes originalus Franklis yra per sunkus organizacinei, masinei kalbai. Jis kalba apie kančią, kaltę, mirtį, egzistencinę tuštumą, žmogaus orumą beviltiškumo akivaizdoje.

Tai niekaip netelpa į HR mokymus, motyvacines kalbas ar „prasmingo darbo“ koncepcijas.

Todėl Franklis tampa „neleisk sau būti minčių kaliniu ir rask prasmę darbe“. Tai nėra melas. Bet tai yra išoperuotas, išminuotas, nukenksmintas, supopuliarintas Franklis.

Ko šiame tekste labiausiai trūksta iš Franklio?

Trys dalykai, kurie Frankliui yra centriniai:

1. Atsakomybė prieš gyvenimą

Ne „rasti prasmę“, o atsakyti į tai, ko iš tavęs reikalauja situacija.

2. Prasmė nėra apie gerą savijautą

Ji gali būti labai nemaloni, sunki, skausminga.

3. Klausimas nėra „kaip man gyventi prasmingiau?“

Klausimas yra: „kaip man gyventi taip, kad būčiau vertas šios situacijos?“ Būtent šis posūkis čia pradingsta.

Vienu sakiniu: kas čia įvyko?

Franklis buvo apie žmogaus orumą, atsispyrimo pamatą, vidinę, nematomą atramą, pagalbą beviltiškumo akivaizdoje.

Šis tekstas yra apie žmogaus savijautos valdymą sudėtingose situacijose.

Tai atrodo artima. Bet filosofiškai – tai visai kitas žanras. Ir būtent dėl to svarbu šį skirtumą pamatyti. Nes kitaip galime manyti, kad jau supratome Franklį, nors iš tikrųjų susidūrėme tik su jo patogia, pritaikyta, „lengvai vartojama“, popsine, masine versija.

Stasys Eidiejus