Knygos vertė. Jim Collins knygų rekomendacijos

Knygos vertė
Jim Collins

Vadovai turėtų skaityti mažiau vadybos knygų. Nemanau, kad skaitymas yra laiko švaistymas – priešingai, jie turėtų skaityti daugiau. Klausimas tik, ką skaityti. Mano nuomone, tik viena knyga iš dvidešimties turėtų būti verslo ar vadybos knyga.

Tai gali skambėti keistai iš trijų vadybos knygų autoriaus lūpų, tačiau esu įsitikinęs, kad lyderystės gebėjimus galima gerokai sustiprinti gilinantis į puikias knygas, parašytas pačiose įvairiausiose srityse. Pirmiausia todėl, kad verslo ir vadybos žanruose yra labai nedaug išskirtinių knygų, pasižyminčių naujomis įžvalgomis, gera kalba ir išliekamąja verte. Per pastaruosius 50 metų galėčiau jų suskaičiuoti mažiau nei dešimt.

Dar svarbiau tai, kad iškiliausi lyderiai ir mąstytojai savo geriausias įžvalgas dažnai atranda skaitydami ne savo pagrindinės srities literatūrą. Pavyzdžiui, Abrahamas Lincolnas savo požiūrį į vergijos klausimą formavo skaitydamas Euklido senovinį veikalą apie geometriją ir pritaikydamas loginio įrodymo principą svarbiausiai to meto problemai. Charlesas Darwinas, kurdamas natūraliosios atrankos koncepciją, skaitė Adamo Smitho ekonominę „nematomos rankos“ idėją (kuri, beje, evoliucijos teorijoje tapo savotiška nematoma ranka). Peteris Druckeris man yra sakęs, kad didžiausią įtaką jo intelektiniam brendimui padarė danų egzistencialistas Sørenas Kierkegaardas. O didysis verslininkas Henry Fordas aistringai skaitė Ralpho Waldo Emersono esė ir pritaikė jo idėjas savo įmonėje.

Štai keletas knygų, kurias ypač rekomenduoju:

Frans de Waal, „Šimpanzių politika“ (Chimpanzee Politics). Net labiau praskaidrinanti nei Makiavelio „Valdovas“, ši knyga aprašo valdžios perėmimus ir socialines struktūras šimpanzių kolonijoje ir teigia, kad galios politika yra evoliucinis paveldas, kurį dalijamės su artimiausiais savo ne žmogaus giminaičiais. Perskaičius šią knygą, niekada nebežiūrėjau į akademinę ar korporatyvinę politiką taip pat, o jos mechanizmus pradėjau suprasti daug geriau. Šimpanzės, kitaip nei žmonės, savo politinių veiksmų nepridengia retorika, todėl procesą galima matyti aiškiau – ir daug sužinoti apie save.

Barbara W. Tuchman, „Rugpjūčio ginklai“ (The Guns of August). Ši knyga galbūt išgelbėjo pasaulį nuo branduolinio karo. 1962 m. Kubos raketų krizės metu prezidentas Kennedy tiesiogiai rėmėsi Tuchman aprašytomis pamokomis apie tai, kaip 1914 m. Europos valstybės įstrigo negrįžtamose politinėse ir karinėse pozicijose ir taip be reikalo įžiebė Pirmojo pasaulinio karo skerdynes. Krizės metu Kennedy pasakė: „Aš nesiruošiu eiti keliu, kuris leistų kam nors parašyti panašią knygą [apie raketų krizę].“ Puikiai parašyta knyga, mokanti, kaip organizacijos gali būti nuvestos į katastrofą dėl puikybės, arogancijos ir nesusipratimų.

Robert B. Cialdini, „Įtaka“ (Influence) ir Philip B. Zimbardo, „Požiūrio kaitos ir socialinės įtakos psichologija“ (The Psychology of Attitude Change and Social Influence). Sunku įsivaizduoti, kaip galima būti veiksmingu vadovu, neturint pagrindinių socialinės psichologijos žinių – supratimo apie įtakos jėgas ir socialinio elgesio dinamiką. Šie du klasikiniai veikalai, kupini pavyzdžių ir tyrimų, pateikia neįkainojamų vadybos pamokų. Pavyzdžiui, revoliucinius pokyčius geriausiai įgyvendina „laipsniški revoliucionieriai“, kurie žmones veda iš A į Z mažais žingsniais – iš A į B, iš B į C, iš C į D ir t. t., kol perėjimas iš Y į Z beveik nebeatrodo kaip revoliucija. Dar viena pamoka: aiškiai paskirkite žmones „velnio advokato“ vaidmeniui – kad svarstytų priešingą poziciją ir taip sumažintų grupinio mąstymo įtaką, dažnai vedančią į pražūtingus sprendimus.

Jim ir Sybil Stockdale, „Meilėje ir kare“ (In Love and War). Būdamas aukščiausio rango karo belaisvis Hanojaus kalėjime, septynerius metus kęsdamas fizinį ir psichologinį kankinimą, Jimas Stockdale’as išlaikė geležinę vidinę laikyseną. Jis moko, kad laisvė yra proto būsena, o dvi didžiausios pavergimo priemonės yra kaltė ir baimė, o ne sienos ar grotos. Jėgų Stockdale’as sėmėsi iš Biblijos Jobo knygos, kurios esmė – jei nuolat klausi „kodėl aš?“ ir nesugebi priimti, kad gyvenimas nėra teisingas, tu neištversi.

Robert Caro, „Pakilimo priemonės“ (Means of Ascent) ir David McCullough, „Trumanas“ (Truman). Man labai patinka biografijos. Jos leidžia mokytis iš kitų patirties ir susikurti sektinus bei nesektinus pavyzdžius. Caro, pasakodamas apie LBJ iškilimą, parodo, kaip negailestingos, amoraliomis ambicijomis grindžiamos pastangos gali suteikti įtaką demokratijoje – tai įtraukianti, atskleidžianti ir kartu slegianti istorija. McCullough, priešingai, įkvepia pasakojimu apie Harry Trumaną – žlugusį verslininką su tvirtomis vidurio vakarų vertybėmis, tapusį vienu svarbiausių ir veiksmingiausių JAV prezidentų. Šios dvi istorijos kartu rodo, kad nors lyderis gali tapti galingas ir neturėdamas moralinio pagrindo, istorijos vertinimas tiesiogiai priklauso nuo jo moralinio charakterio.

Stephen Jay Gould, „Pandų nykštys“ (The Panda’s Thumb). Negalime suprasti sudėtingo pasaulio, jei nesuprantame evoliucijos teorijos pagrindų. Jerry Porras ir aš netgi skyrėme visą skyrių savo knygoje „Built to Last“ tam, kaip tokios kompanijos kaip 3M ar Hewlett-Packard „evoliucionavo“ taip, kad tik retrospektyviai atrodo, jog viskas buvo suplanuota. Visos Gouldo knygos apie evoliuciją ir gamtos istoriją yra puikios, tačiau „Pandų nykštys“ – gera pradžia.

Albert Camus, „Maras“ (The Plague). Šiame romane Camus kelia klausimą: kaip rasti prasmę iš pažiūros beprasmiame, brutaliame ir atskirtį kuriančiame pasaulyje? Jo atsakymas – mes patys turime kurti prasmę, suteikdami savo veiklai tikslą ir ieškodami žmogiško ryšio. Ką tai turi bendro su vadyba ir lyderyste? Viską. Didžių organizacijų kūrėjai supranta žmonių gilų prasmės poreikį, kuria bendrą tikslą ir stiprias kultūras, kurios žmones sujungia. Sam Waltonas suteikė prasmę diskontinei prekybai, Davidas Packardas – technologijoms, o Mary Kay Ash – kosmetikos pardavimui.

Winston S. Churchill, „Antrasis pasaulinis karas“ (The Second World War). Ši šešių tomų, apie 5000 puslapių apimties autobiografinė kronika apie 1919–1945 m. laikotarpį yra geriausia knyga apie lyderystę, kokią esu skaitęs. Churchillio iškalba atgyja, kai jis diena po dienos aprašo milžinišką užduotį išlaikyti Didžiąją Britaniją, o vėliau ir sąjungininkus, prieš Ašies valstybes – naštą, kurią jis prisiėmė būdamas 65-erių ir nešė iki 70-ies. Iš Churchillio išmokau, kaip įkvepiančiai perrėminti sudėtingus laikus platesnio tikslo kontekste. 1940 m., kai pasaulis klausė: „Ar Britanija išliks?“, Churchillis atsakė, kad tikslas nėra išlikti – tikslas yra nugalėti. Genialu.

Robert Greenberg, „Kaip klausytis ir suprasti didžiąją muziką“ (How to Listen to and Understand Great Music: The Greenberg Lectures). Čia truputį „sukčiausiu“ ir įtrauksiu grynai garso formatą. „Superstar Teacher Series“, kurią leidžia „The Teaching Company“, suburia geriausius dėstytojus įrašyti paskaitų kursus. Greenbergo muzikos paskaitos sujungia Vakarų civilizacijos ir muzikos istoriją nuo Senovės Graikijos iki XX a. Jo 48 paskaitos pulsuoja aistra ir žiniomis, lydimos Mozarto, Beethoveno, Bacho, Wagnerio ir kitų muzikos. Šis kursas puikiai parodo visuomenės pokyčių ir inovacijų sąveiką bei leidžia naujai pažvelgti į XX a. pokyčių spartą.

Galbūt kada nors parašysiu tekstą apie tas kelias verslo knygas per pastaruosius 50 metų, kurias tikrai verta skaityti. Tačiau iki tol verta rinktis kuo įvairesnę ne verslo literatūrą. Investicijų grąža bus geresnė.