Colis po colio. Geriausia Al Pacino motyvacinė kalba

Legendinė Al Pacino kalba iš filmo „Any Given Sunday“ (“Bet kurį sekmadienį”).

Šioje įspūdingoje scenoje treneris Tonis D’Amato sutelkia savo palūžusią komandą, pabrėždamas vienybės ir ištvermės svarbą. Savo meistriška maniera Al Pacino herojus primena, kad gyvenimas, kaip ir futbolas, yra colių žaidimas. Ši ikoniška kalba ne tik įžiebia aistrą aikštėje, bet ir giliai paliečia kiekvieną, kuris gyvenime susiduria su iššūkiais.

Sugrįžkime į šią nepamirštamą sceną ir iš naujo atraskime tikrąją kovos iki galo prasmę.

Pats pavadinimas itin simboliškas – Bet kurį sekmadienį. Tai yra, tu gali sulaukti iššūkių bet kada, bet kurį sekmadienį, bet kurį pirmadienį, bet kurią kitą dieną, netikėtai. Tai kalba ir motyvacija ne finalui, ne lemiamoms rungtynėms, ne iškilmingai, suplanuotai dienai, bet bet kuriai eilinei dienai, kai užgula juodas debesis, kai atrodo, nusileidžia pragaras ir tau reikia jį išgyventi.

Tai labai gera motyvuojanti, uždeganti kalba komandai, komandiniam darbui, bet tuo pačiu – ir kiekvienam asmeniškai. Kai kiekvienas asmeniškai gauna ugnies, kai šalia tavęs esantis draugas, žaidėjas, komandos narys gauna tą pačią ugnį – užsiliepsnoja visa komanda: ryžtu, tikėjimu, naujomis jėgomis, tuo potencialu, kurio jau, atrodo, nebetikėjai turįs.

Colis po colio…

Paklausykime:

Vertimas į lietuvių kalbą:

Nežinau net, ką čia pasakyti. Trys minutės iki didžiausio mūšio mūsų profesiniame gyvenime. Viskas šiandien spręsis čia. Arba mes pasveiksime kaip komanda, arba subyrėsime — colis po colio, epizodas po epizodo — kol iš mūsų nieko nebeliks.

Mes dabar esame pragare, vyrai, patikėkit manimi. Ir galime čia likti, gauti į kailį, arba galime prasimušti atgal į šviesą. Galime išlipti iš pragaro. Po vieną colį.

Aš to už jus nepadarysiu. Aš per senas. Apsidairau aplink ir matau jaunus veidus ir galvoju… aš padariau visas klaidas, kokias tik gali padaryti vidutinio amžiaus vyras.

Aš iššvaisčiau visus savo pinigus, patikėkit ar ne. Atstūmiau visus, kurie mane kada nors mylėjo. O pastaruoju metu net nebegaliu pakęsti to veido, kurį matau veidrodyje.

Žinot, kai sensti, gyvenimas pradeda iš tavęs atiminėti dalykus. Toks jau tas gyvenimas. Bet tai supranti tik tada, kai pradedi juos prarasti.

Tada supranti, kad gyvenimas yra colių žaidimas. Kaip ir futbolas. Nes ir gyvenime, ir futbole klaidos riba yra tokia maža… Pusė žingsnio per vėlai ar per anksti — ir tu nespėji. Pusė sekundės per lėtai ar per greitai — ir nepagauni.

Tie coliai, kurių mums reikia, yra visur aplink mus. Kiekvienoje žaidimo akimirkoje. Kiekvienoje minutėje. Kiekvienoje sekundėje.

Šioje komandoje mes kovojame dėl to colio. Šioje komandoje mes draskom save ir visus aplinkui dėl to colio. Mes kabinamės nagais už to colio, nes žinom — kai sudėsi visus tuos colius kartu, tai ir bus tas prakeiktas skirtumas tarp pergalės ir pralaimėjimo. Tarp gyvenimo ir mirties.

Pasakysiu jums štai ką: bet kurioje kovoje tą colį laimi tas, kuris pasiruošęs dėl jo mirti. Ir aš žinau — jei mano gyvenime dar liko bent kiek gyvybės, tai tik todėl, kad aš vis dar pasiruošęs kovoti ir mirti dėl to colio. Nes būtent tai ir yra gyvenimas — tie šeši coliai prieš tavo veidą.

Aš negaliu jūsų priversti to daryti. Jūs turite pažiūrėti į žmogų, stovintį šalia. Pažiūrėti jam į akis.

Ir aš manau, kad jūs ten pamatysite žmogų, kuris eis to colio kartu su jumis. Pamatysite žmogų, kuris pasiryžęs paaukoti save dėl šios komandos, nes žino, kad kai ateis jo eilė — jūs padarysite tą patį dėl jo.

Tai ir yra komanda, vyrai.

Ir arba mes dabar pasveiksime kaip komanda, arba mirsime kaip atskiri žmonės.

Toks jau tas futbolas.

Toks jau tas gyvenimas.

Ir dabar – ką jūs darysite?

„Any Given Sunday“- IMDB

Ši Al Pacino kalba yra ne apie principą ir charakterį (kaip “Moters kvape”), o apie funkcionavimą, išgyvenimą ir kolektyvinę valią. Ir tai yra viena stipriausių kada nors sukurtų instrumentinės prasmės kalbų kine. Ir ji tobula viskuom – žodžiais, turiniu, prasme, tonu, nuotaika, pasakymu.

Tai karo kalba, kviečianti į mūšį, į mobilizaciją. Kai skaitote šią apžvalgą, taikykite tai ne tik komandai, bet ir sau asmeniškai, galvokite ir apie save, kaip individą.

Situacija: komanda pralaimi, žaidėjai demoralizuoti, nusivylę, nuliūdę, nebemato išeities. Ir čia ateina žodžiai: colis po colio. Tai ir yra visas kalbos stuburas, visa motyvacijos esmė ir pakilimo priežastis. Aš pats dažnai kartoju sau ir kitiems: kai situacija beviltiška, o problema atrodo milžiniška, kaip dramblys, kaip tu suvalgysi šį dramblį? Po gabaliuką, po mažą gabaliuką.

Colis po colio. 

Colis – mažiausias veiksmas, mažiausia pastanga, mažiausias judesys, mažiausias sprendimas, mažiausias pasiekimas. Negalvok dabar apie didžiausią pergalę – ji ateis vėliau, dabar pradėk nuo mažiausio colio, nuo mažiausių galimų, įmanomų veiksmų. Tai motyvacinės psichologijos šedevras.

Ką dar sako treneris? “Aš padariau visas įmanomas klaidas, kokias tik gali padaryti vidutinio amžiaus vyras” – jis susitapatina su kitais, nusileidžia nuo kalno, nekalba, kaip geresnis už kitus ir nesako “Sekite mane”, bet sako, jog susigadino savo gyvenimą taip, kad nebegali matyti savęs veidrodyje, bet vis tiek – jis dar gali nueiti tą colį, savo mažą colį. Tai yra lyderis.

Ir kai kiekvienas nueis savo colį, kai sudėsim juos visi į vieną, tai ir bus tas lemiamas skirtumas tarp pergalės ir pralaimėjimo. Bendrystė, bendras tikslas, bendras siekis – sena kaip žemė, archaiška, primityvi, bet šimtu procentų veikianti psichologija.

Asmeniškai – kai tu nueisi savo colį šiandien, savo colį rytoj, savo colį poryt, užporyt ir dar kitomis dienomis, ir kai sudėsi juos visus į vieną – tai ir bus tavo lemiamas skirtumas tarp tavo pergalės ir pralaimėjimo.

Gyvenimas nėra iškart apie dideles tiesas ir dideles pergales. Gyvenimas yra apie mažus veiksmus, kuriuos pasirenki padaryti, kai viskas griūna. Būna situacijų, kai reikia viską keisti iš esmės, bet dabar ne apie tai, dabar – apie vieną tavo colį.

Kai nebeturi jėgų galvoti apie ateitį, tikslus, planus, prasmes, strategijas, tau reikia tik vieno mažo veiksmo, vieno mažo judesio.

Ši kalba nėra apie galutinę pergalę, nėra apie galutinį tikslą – gal apie juos tu nebeturi jėgų ir pagalvoti. Ši kalba yra apie paskutinį barjerą tarp tavęs ir tavo galimybių, tarp tavo situacijos ir dar nepanaudoto potencialo. Kai tu sakai: “viskas, aš jau priėjau ribą, daugiau nebegaliu, aš nepasieksiu šito tikslo, tai neįmanoma”, prieina Al Pacino ir sako: „Ta riba, kurią jauti, nėra riba. Tai tavo baimės, nuovargio ir skausmo sukurta iliuzija. Mes sudaužysim šią iliuziją, mes peržengsim šią ribą.“

Tada atsiranda “vienas colis”, ir “neįmanoma” pradeda tirpti. Todėl, kad psichologiškai žmogus negali peržengti “neįmanoma”, bet gali peržengti “vieną colį”.

Labai svarbu suprasti, kad ši kalba ir ši motyvacija veiksminga tik tuomet, kai tu jau esi savo kelyje, savo pašaukime, esi išsprendęs egzistencinį prasmės klausimą, ir esi tiesiog pavargęs. Nebekeli klausimų: ar aš savo komandoje? Ar išvis mano vieta sporte? Jei sporte – tai gal man geriau žaisti šaškėmis, o ne futbolą ar regbį? Jei tokių klausimų nebekyla, tuomet ši kalba gali tave pakelti ir uždegti, gali atrakinti dar neatrakintą potencialą, ir tu judėsi toliau.

Jeigu dar iškyla panašūs klausimai, jei dar nežinai savo vietos, tuomet tau reikia ne tokio motyvacijos pliūpsnio, ne “adrenalino švirkšto”, bet žemėlapio ir kompaso – tam, kad susigaudytum, kur esi, kur tavo kelias, koks tavo pašaukimas. Tam skirti kiti straipsniai.

Stasys Eidiejus