Arkivyskupas Gintaras Grušas: pašaukimas yra Dievo balso atpažinimas

„Pašaukimas yra Dievo balso atpažinimas. Dievas įvairiausiais būdais mūsų širdyse, mūsų kasdienybėje teikia užuominų, nuorodų, kad atpažintume savo pašaukimą. Atpažįstame savo pašaukimą per mums Jo dovanotus talentus, gebėjimus“, – teigia Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas (g. 1961).

Jo paties pašaukimo kelias buvo gausus įvairių galimybių ir pasirinkimų. Jaunystė JAV, darbas versle, viliojančios karjeros perspektyvos, sužadėtuvės, nuosavas namas. Tačiau galiausiai visa tai atsvėrė pašaukimas kunigo tarnystei. Tačiau net ir tada arkivyskupas pripažįsta dar dvejojęs, ar jo kelias veda į seminariją, ar į benediktinų vienuolyną dykumoje.

Jūsų Ekscelencija, pradėkime nuo klausimo apie pašaukimą. Šiandien labai populiarios savirealizacijos teorijos perša mintį, kad žmogus yra savipakankamas, jog viskas, ko reikia, tai atrasti atsakymus į visus rūpimus klausimus ir išsiskleisti, sužydėti kaip asmenybei. Tuo tarpu pašaukimas kalba apie dialogą, nes yra tas, kuris pašaukia, ir tas, kuris atsiliepia. Visiškai kaip Caravaggio paveiksle Šv. Mato pašaukimas. Žvelgdami į šį paveikslą, netgi galime sakyti, kad tas, kuris pašaukia, pažįsta mus geriau, negu mes pažįstame patys save, ir myli mus labiau, nei mes sugebame mylėti save, kai švaistome mums dovanotus talentus vėjais. Tačiau šiandien girdime šimtus mus kviečiančių balsų, tad kaip atrasti, kaip išgirsti tą tikrąjį balsą, kuriuo dera sekti. Kaip klostėsi Jūsų paties pašaukimo kelias?

Iš tikrųjų pašaukimas yra kito kvietimas, nors dabartinis pasaulis labai dažnai perša mintį, kad svarbu tik tai, ko tu nori iš gyvenimo. Taip į centrą pastatomas savasis „aš“. Tačiau dera atsiminti, kad mūsų gyvenimas nepriklauso tik mums, nėra tik mūsų norai. Tai brandos klausimas. Deja, aplinka dažnai skatina nuolat ieškoti tik savęs.

O iš tiesų mūsų gyvenimas yra Dievo mums parengtas planas. Mūsų uždavinys – suprasti Dievo planą ir atsiliepti į Jo pašaukimą. Dažnai šis kelias gana ilgas ir sudėtingas, nes girdime daugelį balsų, kviečiančių mus į skirtingas puses.

Kad atpažintume savo pašaukimą, turime klausyti Dievo balso. Dievas įvairiais būdais mūsų širdyse, mūsų kasdienybėje daro užuominų, teikia nuorodų. Pašaukimą atpažįstame iš Dievo mums dovanotų talentų, gebėjimų.

Neretai Dievas pasitelkia ir mūsų norus arba, kaip sakoma, dovanoja mums degančią širdį, kuri liepsnoja dėl to, kas yra mūsų pašaukimo kelias.

Mano paties pašaukimo kelias buvo ir tebėra labai vingiuotas. Turėjau daug įvairių galimybių mokslo srityje, gavau daug darbo pasiūlymų. Turiu pripažinti, kad pašaukimą kunigystei pajutau gana anksti, tačiau dar visą dešimtmetį ieškojau ir kitų kelių.

Užsiėmiau mėgstamais darbais – tai irgi palaima, tačiau rinktis iš dviejų mėgstamų dalykų yra netgi sunkiau. Jaučiau pašaukimą ir džiaugiausi savo užsiėmimais, bet turėjau sau atsakyti, kuris gi kelias iš tikrųjų įkūnija Dievo planą man.

Atsimenu, kad netgi tada, kai galutinai apsisprendžiau atsiliepti į Dievo kvietimą palikti darbą versle ir stoti į seminariją, dar kurį laiką svarsčiau, ar mano kelias veda į benediktinų vienuolyną Kalifornijos dykumoje, ar esu kviečiamas darbuotis lietuvių išeivijos gretose. Žengiau antruoju keliu.

Po trečiųjų studijų metų, dvejus metus praleidęs Romoje, atvykau į Lietuvą atlikti vasaros pastoracinės praktikos. Čia paaiškėjo, kad pašaukimo kelias veda ne tik į darbą lietuvių išeivijos gretose, bet ir į pačią Lietuvą, kuri jau buvo tapusi laisva ir nepriklausoma. Buvau pakviestas dirbti Lietuvoje ir tarnauti čia gyvenantiems tikintiesiems. Nuo 1992-ųjų tapo aišku, kad mano misija ir pašaukimas yra tarnauti Bažnyčiai Lietuvoje.

Mano gyvenime pasitvirtina taisyklė, kad Viešpaties planas mums daug didesnis ir gražesnis už tą, kurį patys galėtume susikurti. Viešpats mus veda, ir jeigu mes leidžiamės vedami, mūsų gyvenime vyksta tikri stebuklai. Tai pasakytina ne tik apie kunigo pašaukimą.

Dirbdamas sielovadoje, bendraudamas su šeimomis, ne kartą girdėjau sutuoktinius liudijančius, kad, jiems atsidavus Dievo vedimui, Viešpats pradeda veikti taip, kaip jie patys net nebūtų pagalvoję. Jie atranda džiaugsmą pačiose netikėčiausiose vietose, ten, kur net nebūtų jo ieškoję. Tad pašaukimo kelionė yra siekis išskaityti tai, ką Dievas yra įrašęs mūsų širdyse.

Tęsiant kalbą apie Jūsų pašaukimo kelionę, ar galima būtų išskirti kokius nors esminius momentus, kurie kreipė Jus apsisprendimo kunigiškai tarnystei link? Žvelgiant į Caravaggio drobę, kurioje įamžintas Šv. Mato pašaukimas, rodosi, kad štai ta akimirka yra lemiama, nes arba jis nusprendžia sekti jį kviečiančiu Kristumi, arba ir toliau lieka skaičiuoti žvangančių pinigėlių supamas savo aplinkos. Ar Jūsų gyvenime būta tokių lūžinių momentų, kai atrodė, jog štai čia ir dabar atėjo lemtingas momentas nuspręsti, kuriuo keliu sukti?

Taip, tokių akimirkų būta. Vienu metu netgi buvau susižadėjęs. Kai galiausiai supratome, kad tai ne mums skirtas kelias, nusprendžiau vienus metus nedaryti jokių lemiamų sprendimų ir per tą laiką apmąstyti tolesnį kelią, augti dvasiškai, atsiverti Šventajai Dvasiai ir stiprinti santykį su Švč. Mergele Marija.

Pats lūžis įvyko gana netikėtai. Gyvenau Los Andžele, darbavausi IBM kompanijoje ir gavau pasiūlymą kopti karjeros laiptais. Pokalbio dėl tolesnės karjeros turėjau skristi į kitą Šiaurės Kalifornijos miestą. Buvo devyniasdešimtieji – dirbtinio intelekto vystymo pati pradžia.

Kelionės išvakarėse mąsčiau, ko gi aš iš tikrųjų noriu iš savo gyvenimo. Mano užmojai buvo labai platūs: nuo dėstymo, noro padėti žmonėms dvasiškai ir psichologiškai, iki teisės, verslo, vadybos, netgi politikos. Viską surašiau ir, pažiūrėjus į lapelį, man nušvito, kad visi šie dalykai yra skirtingi kunigo gyvenimo elementai. Suvokiau, kad iš tikro turiu pašaukimą kunigystei. Iškilo dilema – juk kitą rytą turėjau skristi pokalbio dėl tolesnės karjeros.

Vis dėlto nuskridau, dalyvavau pirmuose pokalbiuose. Per trečią interviu man pasiūlė darbuotis IBM korporacijos grupėje, kuriai pavesta kurti kompiuterių dirbtinio intelekto vystymo strategiją ateinančiam dešimtmečiui. Man buvo pasakyta, kad paprastai mano rango darbuotojui toks pasiūlymas neteikiamas, tačiau šįkart tokia galimybė pasitaikė. Taigi karjera kaip ant delno. Pokalbis pavyko puikiai, tačiau aš jau buvau apsisprendęs stoti į seminariją.

Kitą dieną, kai grįžęs į įprastinę darbo vietą viršininkui už viską padėkojau ir pasakiau, kad išeinu ir stoju į seminariją, visus ištiko šokas. Apsisprendimo akimirką patyriau ir pagundą, nes svarsčiau, ar dar metus nepabandžius eiti naujų pareigų.

Vis dėlto apsisprendžiau palikti darbą ir netrukus gavau savotišką patvirtinimą, kad mano pasirinktas kelias yra teisingas. Turėjau namą, kurį pirkau paėmęs paskolą. Reikėjo greitai jį parduoti, nes išėjęs iš darbo netekau pajamų.

Kitą dieną kaip paprastai nuėjau į ankstyvąsias rytines pamaldas, kurios prasidėdavo pusę septynių. Į jas ateidavo Los Andželo priemiestyje gyvenantys tikintieji, kuriems tekdavo tolėliau vykti į darbą. Žinojau, kad prieš mane bažnyčioje sėdinti moteris yra nekilnojamojo turto agentė. Paklausiau jos, ar negalėtų man padėti greitai parduoti namą. Ji sutiko, ir namas buvo parduotas per dvi savaites. Moteris teigė, kad per penkiolika ar dvidešimt metų ji gal tik kokį antrą kartą susidūrė su atveju, kai namas buvo parduotas daug brangiau, nei prašyta. Atsirado du klientai, kurie dėl jo varžėsi. Galiausiai už namą gavau beveik tiek daugiau, kiek man reikėjo pirmųjų metų studijoms Stiubenvilio pranciškonų universitete.

Išėjęs iš darbo iki studijų pradžios dar turėjau pusmetį, per kurį planavau atlikti trisdešimties dienų trukmės šv. Ignaco rekolekcijas. Tačiau, likus porai dienų iki rekolekcijų pradžios, jų vadovas susirgo plaučių uždegimu. Taigi vietoj šių rekolekcijų šešias savaites – visą gavėnią – praleidau pas savo dvasios tėvą benediktinų vienuolyne, gyvendamas pagal jų regulą.

Atmenu vieną savo pokalbį su Taize bendruomenės vienuoliu, kuris man sakė, kad niekada asmeniškai nebuvo sutikęs Dievo, tačiau dešimtis ar šimtus kartų regėjo Jį, bylojantį ir kalbantį jam per kitus žmones. Kitaip tariant, Dievo artumą mes dažnai pajaučiame per kitus šalia esančius žmones. Kas Jums buvo tie svarbiausi žmonės, liudiję Dievo meilę Jūsų kelyje ir stiprinę Jūsų tikėjimą, pradedant šeima ir baigiant vėliau jau mokykloje, darbe, bendruomenėje ar seminarijoje sutiktais žmonėmis?

Jų buvo daug. Tikrai didžiulė palaima augti tvirtai tikinčioje šeimoje. Po karo mano tėveliai daugelį metų buvo išskirti, tačiau tuo sunkiu metu šeimą palaikė tikėjimas.

Tėtis buvo suimtas nacių. Po karo jis atsidūrė Vokietijoje, vadinamųjų dipukų stovykloje. Mama ir sesuo liko Lietuvoje.

Po karo tėčiui buvo užverti visi keliai grįžti į okupuotą Lietuvą, todėl jis iškeliavo į JAV. Ten gyvendamas dvylika metų nieko nežinojo apie šeimą. Pagaliau sužinojęs, jog ir mama, ir sesuo yra gyvos, pradėjo rūpintis, kad joms būtų leista išvykti į JAV. Tėčio pastangomis JAV Valstybės departamentas įrašė mano šeimą į išskirtų šeimų sąrašą.

Kai JAV prezidentas Ričardas Niksonas atvyko į Maskvą susitikti su Nikita Chruščiovu, vienas iš susitikimo vaisių buvo geranoriškumo gestas – leisti dviem šimtams išskirtų šeimų vėl susijungti. Taip 1960-aisiais mano mama ir sesuo gavo leidimą išvykti į JAV. Septyniolika metų gyvenę atskirai, mano tėveliai pagaliau vėl susitiko, ir po metų aš gavau gyvybės dovaną.

Labai svarbi mano tikėjimo kelionės dalis yra ateitininkija. Čia sutikau daug pavyzdžiu man tapusių dvasininkų ir pasauliečių. Galbūt tuo metu tinkamai neįvertinau jų indėlio ir tikrąją jo svarbą suvokiau tik vėliau, žvelgdamas į nueitą kelią.

Kaip iškilų pavyzdį galėčiau paminėti kunigą profesorių Stasį Ylą, kuris savo paskaitomis ugdė tvirtas asmenybes. Svarbūs buvo ir kartu su juo dirbę Juozas Polikaitis, daktaras Vytautas Vygantas. Tokie žmonės kaip Bernardas Brazdžionis buvo mūsų draugų seneliai, darę mums įtaką ir ugdę mus Dievo ir Tėvynės meilės dvasia. Net bijau minėti daugiau pavardžių, nes žinau, kad tų, kurių nepaminėčiau, būtų daugiau nei tų, kuriuos įvardyčiau.

Ilgametis mano dvasios tėvas, benediktinų vienuolis, o paskui ir abatas Pranciškus Benediktas su didele kantrybe lydėjo mane tikėjimo kelionėje. Kartą paskambinęs jam pranešiau, kad turiu skubiai su juo susitikti. Iki vienuolyno buvo kiek daugiau nei šimtas kilometrų. Jis mane priėmė. Paskui tik po kunigo šventimų man pasakė, kad jau per aną susitikimą tikėjosi išgirsti, jog pagaliau apsisprendžiau tapti kunigu. O aš tuomet jam atvežiau palaiminti sužadėtuvių žiedą. Tai jį turėjo sukrėsti. Tačiau jis manęs neskubino, nespaudė, o lydėjo ir kantriai laukė. Tas jo lydėjimas per visus gyvenimo sūkurius man labai padėjo pagaliau atrasti savąjį pašaukimą. Per savo gyvenimą sutikau daug dvasiškai įkvėpusių kunigų.

Labai svarbus Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II pavyzdys. Teko jį sutikti, kai atvykau studijuoti į Romą 1990-aisiais. Dievas mūsų kelyje duoda ženklų, kuriuos, deja, ne visada iš karto atpažįstame. Atsimenu, kad į Romą iš JAV atskridau trečiadienį. Lietuvių kolegijoje visi buvo sujudę, man daug laiko skirti negalėjo, nes prieš kelias dienas paskambinęs Šventojo Tėvo sekretorius pranešė, kad popiežius nori atvykti sekmadienį į Popiežiškąją Šv. Kazimiero lietuvių kolegiją aukoti šv. Mišių. Taip jis norėjo parodyti savo dėmesį ir artumą Lietuvai, kuri tuo metu išgyveno nelengvą metą. Taigi aš, vos trečiadienį atvykęs į Romą, sekmadienį jau patarnavau Šventajam Tėvui per Mišias. Po Mišių jis liko kolegijoje pusryčių ir turėjau galimybę susitikti su juo asmeniškai. Prieš kurį laiką tokių dalykų nebūčiau nė sapnavęs. Tai labai ryškūs ženklai pašaukimo kelyje.

Kai atvykau į Lietuvą, mane įkvėpė kardinolo Audrio Juozo Bačkio, kuris mane ir pakvietė į Lietuvą, pavyzdys. Taip pat žavėjo arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus, buvusio pogrindžio kovotojo, ir kunigo Alfonso Svarinsko pasiaukojanti tarnystė.

Popiežius Pranciškus ne kartą yra akcentavęs, kad kunigas turi kvepėti savo ganomomis avimis. Ką Jums pačiam asmeniškai reiškia šis paraginimas? Kita vertus, Bažnyčia yra universali, visuotinė, tačiau kartu veikia labai konkrečiose skirtingose kultūrinėse terpėse. Jūs pats gimėte ir augote JAV, iš kur atsinešate, jei taip galima pasakyti, kiek kitokį kvapą, t. y. Kitokios kultūros, kitokių santykių patirtį. Kuo visa tai praturtina Bažnyčią čia, Lietuvoje?

Kvepėti avimis – tai būti su žmonėmis, neatsiskirti, neatsiriboti nuo tų, kuriems esi pašauktas tarnauti. Sakyčiau, kad kunigai patiria tas pačias pagundas kaip šeimos tėvai. Jie rūpinasi šeima, dirba, veža vaikus į būrelius, mokyklą. Labai lengva, nors ir labai rūpiniesi šeima, nerasti laiko iš tikrųjų pabūti su vaikais, kalbėtis apie jiems rūpimus klausimus.

Tokią pagundą patiria ir kiekvienas kunigas, kiekvienas vyskupas. Yra tiek daug darbų ir rūpesčių, jog, rodos, nelieka laiko pabūti su žmonėmis. Todėl būtina dėti pastangas, kad šalia visų darbų atsirastų ir laiko pabūti su tikinčiaisiais.

Visgi nereikėtų avelių įvaizdžio taikyti tik pasauliečiams. Juk kiekvienas kunigas ar vyskupas yra ir ganytojas, ir avelė. Lygiai kaip ir Kristus – Jis yra už mus paaukotas avinėlis. Avinėlio, avių įvaizdis padeda mums atrasti, jog mes ir Kristus esame tapatūs. Todėl kunigui svarbu nepamiršti, kad jis yra ne tik ganytojas, bet ir ganomasis. Šie simboliai neatskiriami.

Kalbant apie skirtingas kultūras, kiekviename krašte – Amerikoje ar Lietuvoje, Italijoje ar Afrikoje – visuotinė Bažnyčia realizuojama vis kitaip. Visur ji turi ir savų dovanų, ir sunkumų. Kuo daugiau kultūrų pažįstame, tuo turtingesni tampame.

Bažnyčia Lietuvoje yra sukaupusi didžiulį turtą, bet jai padaryta ir skaudžių žaizdų. Didžiausias Bažnyčios Lietuvoje turtas yra mūsų kankiniai, liudiję tikėjimą pačiais nepalankiausiais laikais. Mūsų tradicinis pamaldumas taip pat yra didelė dovana.

Amerikoje katalikų yra mažuma. Tokiomis aplinkybėmis labai svarbu suprasti ir apginti savo tikėjimą. Čia tikintieji supranta, kad be jų niekas kitas Bažnyčios neišlaikys. Jiems būtina aktyviai dalyvauti Bažnyčios veikloje, nes be jų nebus ir Bažnyčios, nebus žmonių, per kuriuos galėtų lietis Kristaus meilė. Be to, Amerikoje dėl stiprios protestantiškų bažnyčių įtakos labiau akcentuojama Dievo žodžio, Šventojo Rašto pažinimo svarba. Dabar ir Lietuvoje to siekiama vis labiau.

Dar grįžtant prie tikinčiųjų palyginimo su avelėmis, galima teigti, kad šis posakis gali būti klaidingai suvokiamas kaip raginimas pasauliečiams būti pasyviems, nesiimti iniciatyvų ir visą naštą palikti dvasininkams, kuriems tektų užduotis viską reguliuoti, nurodyti kiekvieną žingsnį, iškelti visas iniciatyvas. Tačiau šiandienei Bažnyčiai labai svarbus yra aktyvus pasauliečių įsitraukimas ir jų iniciatyvos, kurios praturtina Bažnyčią. Tą akcentuojate ir Jūs pats. Čia galime kalbėti ir apie Kolumbo riterių organizaciją, buriančią pasauliečius vyrus, pasiryžusius aktyviai tarnauti Bažnyčiai savo parapijoje. Ši organizacija Lietuvoje įsikūrė Jūsų iniciatyva, tad ir klausiu: kas gi paskatino kurti būtent šios organizacijos tarybą Lietuvoje? Juk gal buvo galima kurti kažką atskiro, tarkime Jogailos ar Vytauto Didžiojo riterius?

Bažnyčioje veikia įvairūs judėjimai, turintys savo charizmą. Kolumbo riteriai – tai vyrų pasauliečių organizacija. Amerikoje juos pažinojau iš tolo, niekada nebuvau šios organizacijos narys. Būdamas kariuomenės ordinaru, iš kitų ordinarų sužinojau, kad daugelio šalių, ypač JAV, kariai dalyvauja šios organizacijos veikloje.

Riterystė aktuali kaip karių idealas. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Kolumbo riteriai labiau pabrėžia ne fizinę, o dvasinę kovą. Ši organizacija suburia vyrus bendrystei, maldai, karitatyvinei veiklai. Lietuvoje labai svarbu ugdyti karių dvasingumą, ir ši organizacija gali daug prie to prisidėti.

Kita vertus, reikia stiprinti ne tik karių, bet ir visų Lietuvos vyrų dvasingumą. Matyti, kad vyrai dvasiniams dalykams atsiveria lėčiau nei moterys. Todėl Kolumbo riterių tikslas – stiprinti vyrų dvasinį gyvenimą. Kol kas steigiame tik vieną tarybą, tačiau tikimės, kad ji taps pavyzdžiu ir vėliau tokių tarybų Lietuvoje daugės. Kaimyninėje Lenkijoje riterių veikla jau gana plačiai paplitusi. Amerikoje Kolumbo riteriai yra viena iš didžiausių Bažnyčiai aukojančių labdaros organizacijų. Tai irgi labai svarbu, nes mes, kaip aktyvūs katalikai, turime nepamiršti pareigos padėti Bažnyčiai.

Kalbino Donatas Puslys
bernardinai.lt