Kas yra tikroji laimė? ✍

1. Atrodo, kad žmonės šiuolaikinėje visuomenėje nori visur būti laimingi – šeimoje, darbe, karjeroje, asmeniniame gyvenime. Tai kaip ir savaime suprantamas lūkestis, tačiau taip pat nebūsi visada ir visur laimingas. Tai kodėl žmonės turi neadekvatų lūkestį visur ir visada būti laimingu? Ar nėra paprasčiau priimti faktą, kad laimė yra labai svyruojantis dalykas.

Savo privačioje praktikoje su klientais kartais taikau Gyvenimo rato pratimą. Klientas nusistato sau svarbias gyvenimo sritis – šeima, darbas, asmeninis tobulėjimas, draugai, sveikata, hobis, finansai, poilsis, romantiniai santykiai, dvasingumas ar kurias kitas. Įsivertina jas balais nuo 0 iki 10, kur 10 reiškia didžiausią pasitenkinimą ta sritimi arba didžiausią laimę. Dirbame su kliento pasirinktomis sritimis, dažniausiai su tomis, kurios įvertintos žemiausiais balais. Nematau nieko blogo norėti, kad visos gyvenimo sritys turėtų aukštą balą, bet tikėtis, kad visos gyvenimo sritys visuomet bus vertinamos aukščiausiu balu neįdedant tam jokių pastangų ar paprasčiausiai manifestuojant, yra tiesiog naivu ir neįmanoma. Kitais žodžiais tariant yra gerai norėti, kad būtų geriau, bet negali tikėtis, kad visada viskas bus idealu. Nesutinku su nuomone, kad visuomet laimingi gali būti tik bepročiai. Tikiu, kad visi žmonės gali būti laimingi ir žinoma, kad tas laimės indeksas nuolat svyruos.

Ar aukšti balai visose gyvenimo srityse automatiškai reikš, kad žmogus laimingas, o žemi, kad nelaimingas? Gali būti visaip. Laimė yra per daug sudėtingas dalykas. Todėl net ir su žemais visų gyvenimo sričių balais žmogus gali būti laimingas, o su aukštais nelaimingas. Painu? Na, taip jau yra. Manau, kad didžiausią vaidmenį laimėje vaidina gebėjimas džiaugtis ir būti patenkintu. Vienas turi mažai ir jam užtenka, o kitas turi daug ir jam vis negana. Kitas pavyzdys būtų depresijos atveju, kai viskas tavo gyvenime lyg ir gerai, bet niekas neteikia pasitenkinimo.

2. Ar nėra šiek tiek neadekvatu ir nerealistiška tikėtis laimės visose gyvenimo srityse? Kodėl žmonės vaikosi šito neįmanomo standarto ir atsisako priimti tai, jog gyvenime visada laimingas nebūsi – nemažai bus kliūčių, trukdžių, iššūkių. Juk tai normalus procesas.

Kaip tikroji ramybė yra ne tada, kai nėra audros, bet, kai ji yra, o tu viduje ramus. Taip ir tikroji laimė yra tuomet, kai eini per kliūtis, trukdžius, iššūkius, nes jie yra neišvengiami ir esi laimingas. Visa tai ką išvardinote nėra kliūtis laimei. O gali būti netgi priežastis. Kartais žmonės praėję labai sunkų gyvenimo laikotarpį (tremtį, koncentracijos stovyklas, sunkias ligas) tampa labai laimingi, nes jų gyvenimas stipriai palengvėja. Kartais, kad ką nors įvertintum turi pirmiau tai prarasti, o paskui atgauti. Į sunkumus gyvenime reikia žiūrėti kaip į svarmenis sporto salėje. Kuo sunkesni svarmenys, tuo didesni raumenys. Kuo daugiau gyvenime išbandymų, tuo didesnė stiprybė.

3. Ar šitą įsivaizdavimą, jog turi būti laimingas, nustato socialiniai tinklai? Juk dabar gali matyti visų gyvenimą internetinėje erdvėje ir tas gyvenimas galimai atrodo tobulesnis, gražesnis. Tai kažkas keliauja, tai tuokiasi, gražios nuotraukos, šypsenos. Gal iš čia kyla tas neadekvatus noras visada būti laimingu? Ar socialiniai tinklai sukuria apgaulingą laimės vaizdinį ir ar tai kenkia žmogaus laimės suvokimui?

Ar, pavyzdžiui, lyginimasis su kitais trukdo žmogui būti laimingu? Ar lyginimasis su kitais yra savotiškas žmogaus klaidingo laimės įvaizdžio susikūrimo šaltinis?
Ar geriau atrodyti laimingam ar tokiu būti? Žinoma, kad būti. Socialiniai tinklai tik kuria laimės iliuziją. Viena socialinių tinklų žvaigždė pasakojo, kad žmonės nemato tamsiosios tokio įvaizdžio kūrimo pusės. Pavyzdžiui ji paviešino savo nuotrauką, kurioje ji yra paplūdimyje. Manot ji tuo mėgavosi? Ne. Pabuvo, nusifotografavo, o likusį laiką redagavo nuotrauką ir galvojo jai tekstą. Baigusi, ieškojo kitos vietos nuotraukai. Man teko lankytis žmogaus, kuris nusižudė, Feisbuko profilyje – jokios užuominos, kad jam kažkas blogai, žmogus sukūrė tobulai laimingo žmogaus įvaizdį. Socialiniai tinklai gali versti lygintis su kitais ir jiems pavydėti. Tai gali pavogti iš jūsų laimę. Nesilyginkite su kitais, nes visuomet atsiras už jus geresnių, tobulesnių, turtingesnių. Lyginkitės tik su praeities savimi, aukite ir už viską dėkokite. Tuomet būsite laimingas.

Kalbant apie socialinius tinklus ir jų apgaulę, neišvengiamai norisi kalbėti apie šypsenas. Šypsotis ir apsimesti, kad esi laimingas yra labai lengva. O žmonės retai kada ir atskiria ar šypsena tikra, ar dirbtinė. Todėl, jei žmogus į socialinius tinklus kelia nuotraukas iš kelionių, su nauja mašina, su nauju namu ir visose šypsosi, turbūt visi pagalvosime, kad jis laimingas. Bet ne piniguose laimė. Žinoma, ši taisyklė negalioja gyvenantiems žemiau skurdo ribos. Jiems pinigai tikrai atneša laimės.

4. Iš tikro, keista, kad gerėjant gyvenimo lygiui, gyvenimo sąlygom, atsirandant visokioms galimybėms keliauti, tyrinėti pasaulį ir atrasti save (kalbant apie jaunimą), vis tiek ta laimė nejaučiama. Nesiseka darbe – nori išeiti, nesiseka santykiuose – skubama išsiskirti. Toks jausmas, kad žmonės net nebando pereiti per tuos iššūkius ir bėga nuo to iškilus menkiausiam sunkumui. Kodėl tai vyksta?

Turbūt dėl įsitikinimo, kad viskas lengvai pasiekiama, o jei susiduriama su kliūtimis – viską reikia mesti. Sesuo dirbo su įdarbinimais, ji pastebėjo, kad jaunesnioji karta neturi išsilavinimo, neturi patirties, o tikisi didžiulio atlyginimo. Taip, galimybių šiais laikais daug daugiau, bet blogoji šio gėrio pusė yra ta, kad dažnai žmonės pasimeta, nemoka pasirinkti, o pasirinkę dažnai galvoja, kad pasirinko neteisingai.

Šaltinis

KOMENTARAS ✍ 

Noriu pasidalinti keletu pastebėjimų, grįstų ne tik psichologijos teorija, bet ir asmenine refleksija apie laimę, kaip egzistencinį fenomeną.

Pirmiausia, straipsnyje yra daug sveikų įžvalgų: pripažįstama, kad nuolat „būti laimingam“ nėra realu, kad socialiniai tinklai ir nuolatinis lyginimasis su kitais gali kurti iliuzijas, ir kad iššūkiai bei nesėkmės yra natūrali gyvenimo dalis. Šios mintys teisingos ir vertingos, nes jos padeda skaitytojui atpažinti paviršutinišką, iliuzinę laimės sampratą ir suprasti, jog gerovė nėra nuolatinė ekstazė.

Tačiau, kalbant apie tikrąją laimę, straipsnyje lieka esminių spragų. Pagrindinė problema – tai, kad visiškai neužsimenama apie egzistencinę, pastovią laimę, kuri nėra priklausoma nuo aplinkybių, situacijų, materialinio turėjimo ar socialinių pasiekimų. Laimė nėra tik emocija, kuri kyla ir krinta priklausomai nuo gyvenimo „patogumo“; ji gali egzistuoti kaip nuolatinė vidinė būsena, kai žmogus atranda savo gyvenimo kelią, savo pašaukimą, prasmę ir savęs realizaciją. Tokia laimė – ne išorinių įvykių produktas, o vidinės tiesos ir gyvenimo kelio atspindys. Ji leidžia jaustis pilnaverčiu, net kai gyvenimas iš išorės atrodo chaotiškas ar prieštaringas.

Straipsnyje taip pat labai supaprastinamas emocinių sutrikimų ryšys su laime. Pavyzdžiui, ilgalaikės depresijos atveju teiginys „žmogus turi viską, bet jaučiasi nelaimingas“ palieka klaidingą įspūdį, kad pakanka perspektyvos pasikeitimo, o ne supratimo, jog kai kurios psichologinės būsenos reikalauja profesionalios intervencijos ir gilios savirefleksijos. Tai ne mažareikšmis niuansas – skaitytojui gali susidaryti klaidinga nuomonė, jog „tikrai laimingas“ gali tapti bet kas, tiesiog norėdamas, kai realybėje egzistuoja objektyvūs ir vidiniai veiksniai, formuojantys gerovę.

Dar vienas trūkumas – teorinės atramos stokos jausmas. Straipsnyje pateikiamos idėjos yra praktiškos ir žmogiškos, tačiau jos beveik nepagrįstos šiuolaikinės laimės psichologijos modeliais, pavyzdžiui, PERMA struktūra (Positive emotions, Engagement, Relationships, Meaning, Accomplishment). Be tokios struktūros skaitytojui lieka neaišku, kaip šias sąvokas matuoti, susisteminti ar įtraukti į nuoseklią gyvenimo praktiką.

Galiausiai, straipsnyje nepakankamai nagrinėjama, kaip kultūriniai idealai, socialinės normos ir vertybės formuoja mūsų laimės sampratą. Laimė nėra universali; ji visada pereina per žmogaus patirtį, vertybių sistemą ir asmeninį prasmės suvokimą. Be šios dimensijos skaitytojas gali likti su paviršutinišku supratimu, kad laimė yra tiesiog emocinis komfortas ar momentinė nuotaika.

Apibendrinant, straipsnis yra naudingas kaip įžanginis tekstas, atkreipiantis dėmesį į iliuzijas ir paviršutiniškus socialinius standartus. Tačiau jis neatskleidžia giliausios laimės esmės – egzistencinės, pastovios, nepriklausomos nuo išorinių sąlygų ir susijusios su gyvenimo kelio atradimu, pašaukimo realizacija ir savęs išpildymu. Tai aspektai, kurie yra kritiškai svarbūs, kad skaitytojas neapsigautų manydamas, jog tai jau „visos tiesos“ apie laimę.

Todėl manau, kad svarbu papildyti tokius straipsnius šia dimensija, nes be jos dauguma supras laimę tik kaip momentinę emociją ar komfortą, ir tai gali atitolinti nuo tikros vidinės pilnatvės, kurios pasiekti galima tik per savojo gyvenimo kelio atradimą ir prasmės realizaciją.

Stasys Eidiejus