Paėmė mano Viešpatį, ir nežinau, kur Jį padėjo

Šitie Marijos Magdalietės žodžiai prie tuščio Jėzaus kapo šių Velykų išvakarėse man skamba stipriausiai.

„Paėmė mano Viešpatį, ir nežinau, kur Jį padėjo“.

Kiek skausmo, širdgėlos ir liūdesio, kiek meilės! Kokie sumišę jausmai, kokia sudaužyta viltis ir širdis! Buvęs jos mylimas mokytojas ir pamokslininkas nukankintas. Tas, Kuris matė ją kiaurai, kuris perprato jos mintis ir širdį, Kurio neišgąsdino jos baisios nuodėmės, Kuris priėmė ją, suprato ją ir atleido jai, – Jo nebėra.

Tas, Kurio žvilgsnis verdavo kiaurai, ir tu suprasdavai, kad Jis mato kiekvieną, slapčiausią ir tamsiausią tavo minčių užkaborį, bet Jo negąsdindavo tavo baisumai, Jis nesmerkdavo, tik žvelgdavo su begaline meile taip, kad krisdavai Jam po kojomis ir kūkčiodama, ašarų upėmis išliedavai visą tave slėgusį skausmą ir sunkumą, – dabar miręs.

Tas, Kuriam gyvam esant, iš didžiausio dėkingumo galėjai ištepti kojas kvepalais ir aliejais, plauti jas savo ašaromis ir šluostyti plaukais, nors taip bent menkai atsilyginant už Jo meilę, Kurio dabar sužalotą ir sumaitotą kūną norėjai paskutinį kartą ištepti brangiausiais tepalais, – Jo nėra kape!

“Marija stovėjo lauke prie kapo ir verkė. Verkdama ji pasilenkė, pažvelgė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje – ten, kur būta Jėzaus kūno. Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“ Ji atsakė: „Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur Jį padėjo“. (Jn 20, 11-13)

Kas paėmė mano Viešpatį?! Kur Jį padėjo? Kur man Jį rasti?

Kad galėčiau dar kartą Jį paliesti, bent paskutinį kartą. Kad galėčiau pažvelgti į Jo iškankintą veidą. Kad galėčiau dar bent valandėlę pabūti kartu, nors jau ir su mirusiu. Nes Jis pakeitė mano gyvenimą. Jis buvo kitoks, negu visi prieš Jį buvę pranašai, mokytojai ar pamokslininkai. Jis buvo ne iš šio pasaulio.

“Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus. Jėzus jai tarė: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ (Jn 20, 14-15)

Kaip aš neverksiu, jei mirė mano mylimas mokytojas, o dabar net ir Jo kūno nebėra? Ieškau To, kuris sužadino viltį ir davė jėgų pakilti iš mano purvo, Kuris matė mano baisiausius demonus ir tai Jo negąsdino ir nepiktino. Kuris nesmerkė ir nekaltino, bet viską man atleido. Kuris pakeitė mane.

“Ji, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis, jei tamsta Jį išnešei, pasakyk man, kur Jį padėjai. Aš Jį pasiimsiu” (Jn 20, 15)

Marija nepažino prisikėlusio Jėzaus. Ji dar nebuvo supratusi Jo žodžių, kad Jis turįs mirti ir prisikelti. Jai rūpėjo susigrąžinti Tą, su Kuriuo jos gyvenimas nušvito, Kuris įprasmino jos dienas.

Ji nesileidžia į kalbas. Marija neatsakinėja į “sodininko” klausimus, nepuola jam pasakoti istorijos, nes viskas skauda iki negalėjimo, viskas tamsu ir juoda, viskas neteko prasmės ir viską užgožia tik vienas vienintelis klausimas: kur mano Viešpats?

KUR. MANO. VIEŠPATS.

Pasakyk man, kur Jį padėjai? Aš Jį pasiimsiu.

Kur paslėpėt mano brangiausiąjį? Grąžinkit Jį man! Nes aš negaliu be Jo gyventi, neištverčiau be Jo, nes be Jo pasaulis tuščias. Be jo aš – tuščia ir vargana. Be Jo man viskas – nyki, juoda, bauginanti tuštuma. Kur Jis bebūtų, tik pasakykit, aš nueisiu ir Jį pasiimsiu.

— — —

Po minutės Marija atpažįsta Jėzų, kai Jis pavadina ją vardu. Nuo tada prasideda prisikėlusio Jėzaus gyvenimas Jį tikinčių širdyse, nauja istorijos epocha.

Bet net ir prisikėlus ir pasirodžius mokiniams, dar buvo visko. Mokiniai netikėjo moterimis, kurios pasakojo mačiusios Viešpatį gyvą, vadino jų kalbas tuščiais plepalais. Tomas sakė nepatikės, kol pats nepalies Jėzaus. Jie buvo išsigandę, apstulbę, drebėjo ir sėdėjo užsirakinę, dvejojo ir abejojo, kol galiausiai jų protus ir širdis pramušė tiesa – Jėzus yra gyvas, ir savo Dvasia Jis nuo šiol bus artimas ir jaučiamas milijardams žmonių per kartų kartas. Jų liūdesį, baimę ir skausmą pakeitė džiaugsmas ir viltis. Gyvenimas vėl įgavo prasmę.

Šiandien tuščią Jėzaus kapą pripažįsta visas pasaulis, šimtu procentų. Tik viena dalis sako, kad jis tuščias todėl, jog Jėzus buvo prikeltas iš mirusių. Kita dalis mano, kad tai legendos, tušti plepalai, religinės pasakos, skirtos valdyti žmonėms ir/ar pasipelnyti šių pasakų sekėjams. Kad Jėzus niekada negyveno, o jei gyveno, tai buvo tik eilinis pamokslininkas, kurių buvo daug įvairiais laikais įvairiose šalyse. Arba tai tiesiog protingos, įkvepiančios istorijos, skirtos saviįtaigai ir saviguodai. Viltis kvailiams, opiumas liaudžiai.

Bet Paulius sako: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas.“ (1Kor 15, 14)

Jeigu Jėzus buvo tik pamokslininkas, tik mokytojas ar tik pranašas, nukankintas ir miręs, kaip eilinis žmogus, ir suiręs, kaip ir kiekvienas kūnas, tai absoliučiai tuščias visas Evangelijos mokymas! Tai niekinė visa krikščioniška tradicija! Tai tada išties juokingi ir kvaili religiniai papročiai, kurių laikosi daugybė žmonių visame pasaulyje, XXI amžiuje! Tai tuomet krikščionybė yra didžiausia visų laikų afera, apgavusi milijardus žmonių!

Ir jeigu Biblija yra tik gražių citatų knyga, tik motyvacinė, psichologinė pagalba žmogui ir visuomenei, „ir jei vien tik šiame gyvenime mes viliamės Kristumi, tai mes esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių.“ (1Kor 15, 19) Taip, tuomet mes iš tikro esame verti pajuokos ir labiausiai apgailėtini!

“Bet dabar, – sako Paulius, – Kristus yra prikeltas iš numirusių” (1Kor 15, 20) ir “Kristuje visi bus atgaivinti” (1Kor 15, 22).

Jeigu Jis miręs, tuomet kam, dėl ko ir kodėl mes meldžiamės? Ko laukiam iš negyvo pranašo? Ko tikimės iš mirusio dievo? Ko viliamės iš apeigų, tradicijų ir papročių? Argi ne tuščia ir juokinga visa tai? Argi ne kvaila šokti ir dainuoti vestuvėse, kuriose nėra jaunikio? Sveikinti įsivaizduojamus jaunuosius?

Bet jeigu Jis gyvas ir yra toks, kokį Jį pažįstam iš Jo Žodžio ir Dvasios?

Jeigu Jis gyvas, o Jis yra gyvas, ar tuomet nebūtų didžiausias noras – pažinti Jį, tikėti ir sekti Juo? O gal tiesiog užtektų mylėti, nes į meilę telpa viskas.

Užtektų, kad akimirką nebejausdamas Dievo artumo, išsigąstum ir imtum šaukti Marijos žodžiais: “Kas paėmė mano Viešpatį? Kur Jis? Eisiu pasiimti!” Tai tiek daug! Nes tai yra viskas. Nes taip tikrai ir realiai jauti Jį ir Jo artumą, kad iškart pastebi menkiausią šaltuką, iškart pajunti, kad Jis kažkur nutolo.

Būk jautrus, nuoširdus ir tikras – tavo sutiktas sodininkas gali būti tavo Dievas.

Tu atpažinsi Jį.
Jeigu ieškosi ir labai norėsi.

Su Šv. Velykom visus Jį mylinčius ir geros valios žmones.